siūbterėti

siū́bterėti, -ėja, -ėjo intr. NdŽ, siū̃bterėti NdŽ žr. siūbtelėti: 1. Lš Kad siū́bterės lietus, tai sauso siūlo neliks Ob. Tokis mažas debesukas, ale kad siūbterėjo, tai lietaus pilnos balos Mrk. Lietus dideliais lašais siū́bterėjo per liepas rš. ║ Rmš Kibirkščių debesis kaip auksinių muselių spiečius siūbterėjo į viršų rš. Kap siū́bterėjo liepsna, tap kap iš maišo Smn. ║ pasipilti, pabirti: Bužių kap siū́bterėj an bulbų, negalima nei žiūrėt Dbč. Džemšterėjo samčiu galvon, ir siūbterė[jo] iš jo pinigai kap iš maišo (ps.) Vlk. 2. Ka atidariau duris, ka siū́bterėjo tas vė[ja]s ir atplėšė duris Ms. 3. žr. siūbtelėti 4: Kap siūbterė[jo] pas daktarą žmonių, tai rozu dešims Lp. 4. žr. siūbtelėti 6: Kareivis prisileidęs vandens ir siūbterėjęs miestasargiui druska akysna J.Jabl. Paukštaitės jam visos siū́bterė[jo] plunksnelių LKKIX206(Dv). | prk.: Tumas gausiuose savo raštuose, gyva, vaizdinga kalba parašytuose, rieškučiomis siūbterėjo tikrų kalbos perlų rš. 5. žr. siūbtelėti 7: Kai siūbterės rykštele! Dglš. Aš tau sakau – nelįsk, ba kad siū́bterėsiu, tai tu man atsiminsi! Ob. 6. intr. prk. smarkiai paūgėti: Buvo buvo mažas, ale kad siū́bterėjo – su vienais metais ir vyras Al. 7. intr. įšokti, įsibrauti: Vagis siū́bterėjo per langą į namus Mrj.